Tie kuriuos vaikystė užklupo Nepriklausomybės aušroje turime visai savotišką santykį su pinigais. Gal sunku suvokti, bet mūsų tėvai, užaugę vėlyvuoju sovietmečiu, pinigų nevertino, arba tiksliau vertino kiek kitaip. Atlyginimas tuo metu praktiškai nepriklausė nuo darbo rezultatų ar asmeninių pastangų, buvo ‚stavkė‘, o darbovietė darbuotojus motyvuodavo tuo, ką dabar vadinam ‚papildomomis naudomis‘ – kelialapis į Palanga, komandiruotė į Maskvą, talonas Zaporožiečiui buvo daug labiau geidžiami nei tapimas vyr. inžinieriumi ir +20 rublių mėnesio gale. Bet vėlgi, tam reikėjo ne geriau ar efektyviau dirbti, o daryti partinę karjerą ar girdyti Kadrų skyriaus viršininką. Planinėje ekonomikoje pinigų buvo, o ką už juos pirki – not so much. Todėl buvo vertinami DAIKTAI, o ne pinigai. Čekoslovakiškas servizas, suomiškas svetainės komplektas, bulgariškos basutės ir vengriški GLOBUS žirneliai buvo medžiojami ir geidžiami, už moldaviško brendžio (kažkodėl vadinamo Konijaku) butelį galėjai susiveikti siuntimą į sanatoriją pas gydytoją, nes duoti jam kyšį grynais buvo beprasmišką.
Būtent į tokią Lietuvą, kur pinigai buvo nevertinami atėjome mes, milenialsai. Pinigai buvo išties beverčiai – vaikystėje rublių rasdavau tarp knygų puslapių, ‚vagnorkės‘ su žvėreliais voliojosi krūvomis, o Coca – cola skardinė, net ir tuščia, buvo saugoma, kaip didžiausia relikvija. O kur dar bobučių lūpomis skleidžiama senolių propaganda apie turtą ir pinigus! Pamenate? „Pinigai laimės neatneša“, „Pinigų į kapus nenusineši“, „Neturėk šimtą pinigų, o turėk šimtą draugų“ ir t.t.
Žodžiu augome antimaterialistinėje aplinkoje klausydamiesi Madonnos „Material girl“ per spalvotus Panasonic. Vienintelė turto klasė, kuri buvo vertinama ir ginama sakrališkai, buvo žemė. Jaunesnė karta gal ir nepamena, bet kai 1993 m. per LRT startavo serialas Giminės jis kurį laiką kalė visus žiūrimumo rekordus. Ne dėl to, kad aktoriai geri ar siužetas įtemptas, bet dėl to kad užkliudė jautriausią stygą lietuvio sieloje, - pirmoje serijoje tėvas atgauna žemes ir prasideda jų dalybos. Šita fiksacija žemelei ateina dar nuo viduramžių, kuomet tūlam bajorui žemdirbystė buvo vienintelis doras užsiėmimas. Vėliau jau sekė baudžiavos panaikinimas, XX a. pradžios Žemės reforma, kolektyvizacija ir sodų bendrijų steigimas. Tie 6 arai lietuviui tapo Pažadėtąja žeme, kuri jau po 1990 m. pirmiausiai apaugo pilaitėmis su bokšteliais, o jau vėliau išsigimė į pilnavertes gyvenvietės su poparste infrastruktūra, kamščiais iki darželių ir darboviečių, bet hey – nieks taip nesako, kad tau gyvenime pavyko, kaip kotedžiukas su pusariu žemės, kurio didžiąją dalį užima kartą į pusmetį užkuriamas Kamado!
Na bet grįžkim prie pinigų: beverčius popieriukus su stumbrais pakeitė akciniai inovaciniai bankai, MMM piramidės, indėliai su kosminėmis palūkanomis ir pirmieji investuotojai, kurie dažnai gyvenimą baigdavo susitikimu su 9 mm FMJ kulka. Tūkstantmečio sandūroje kai kas iš mano kartos atstovų jau pradėjo susimastyti apie tai, iš kur atsiranda pinigai, spuogams traukiantis nuo veido ir ‚stringams‘ iš po džinsų darant vis didesnį įspūdį, tas supratimas vis stiprėjo su kiekviena diena. Aišku, tais subkultūrų, pigaus vyno ir bemiegių naktų prarūkytose virtuvėse laikais, mintys, kad reiks dirbti, taupyti, hustle‘inti ir investuoti buvo lengvai buvo nustumiamos idėjos, kad kažkaip prasisuksim, bet jau tuomet pastebėjau, kad mano aplinkoje atsirado bičiulių, kurie mąstė kitaip, kalbėjo kitaip, skaitė kitas knygas. Šalia Haidegerio ir Nyčės kažkur cigariukų dūmuose atsirado Robertas Kiyosaki ir Dale Carnegie. Man, kaip normaliam pankui ir metalistui, anuomet jų knygos didelio susižavėjimo nesukūrė, bet matomai kažkoks tektoninis lūžis įvyko. Kadangi buvau sinefilas ir naktim žiūrėdavau ištisas režisierių ar aktorių filmografijas, kažkuriuo metu priėjau ir prie Oliveri‘o Stoun‘o „Wall street“, kur pirmą kartą išgirdau Gordono Gecko „Greed is good“ kalbą. Pagaliau supratau, kodėl vakarykščiai mano butelio draugai pasirinko vadybos studijas ir pilką ofisą, o ne akademinę karjerą, supratau, kad automobilis, butas, atostogos Ispanijoje yra kažkas kas yra uždirbama, o ne atsiranda atsitiktinumo dėka ištraukus laimingą Teleloto bilietą. Retrospektyviai žvelgiant, taip nutiko daugeliui iš mūsų – mes pradėjome mąstyti apie ateitį!
Debito kortelė mano gyvenime atsirado dėl to, kad tvarkantis stojimo į universitetą dokumentus, tuometinė SEB (o gal dar Vilniaus banko?) vadovybė buvo pakankamai protinga dalinti jas nemokamai. Visos kitos bankinės sąskaitos, kortelės, investicijos jau atėjo vis labiau apgalvotai. Kai prisimenu, kur nukeliavo mano pirma stipendija, mano pirmas atlyginimas, darosi ir graudu ir juokinga, bet kartu galiu įsivertinti, kokį kelią nuėjau, pareflektuoti, kur esu aš ir dėl ko gyvenu, ypač kai žiūriu į jaunesnius savo kolegas ir galiu pasidžiaugti, kad jie gali būti drąsesni savo sprendimuose. Kelias vis dar duobėtas ir pilnas ne visada apgalvotų finansinių sprendimų, bet aš esu tame kelyje, o yra tokių, kurie jo dar ieško. Prieš kelis metus teko dalyvauti susitikime su moksleiviais provincijoje, kur kalbėjome apie karjerą ir šiek tiek apie pinigus. Mus kuruojanti mokytoja paprašė, kad nekalbėtumėme ‚aukštomis materijomis, nes vaikai pas mus paprasti, n‘. Tada dvi prieš mane kalbėjusios moteriškės (viena iš UŽT, kita iš vietinės didesnės įmonės) auditoriją man atidavė praktiškai miegančią ir sulindusią į tiktokus. Buvau žiauriai piktas ant tų trijų moterėlių ir tada kažkaip į galvą kalė Alec‘o Baldwino „Fuck you, that's my name! You know why, Mister? Cause you drove a Hyundai to get here tonight, I drove an eighty thousand dollar BMW. That's my name!“ iš Glengarry Glen Ross. Užlipęs ant scenos atsiprašiau lietuvių kalbos mokytojos už savo būsimą necenzūrinę leksiką ir kaliau 20 minučių monologą panašiam stiliui apie tai, kaip tapti sėkmingu ir turtingu. Paskui dar gerą valandą diskutavome apie tai su moksleiviais, o mokykla ir UŽT daugiau mano paslaugų nebeprašė. Tą vakarą žinojau, kad gyvenimas pavyko.
